Durys ir tarpdurys buvo vieta, kur romėnai taip pat galėjo pademonstruoti savo meninius gabumus. Durys – imantriai išraižytos ir dekoruotos bronza, arba net pagamintos iš jos.
Grindys buvo padengtos marmurinėm plytelėm, kurios išdėstyos kaip geometrinės figūros kontrastingomis spalvomis.
Lubos būdavo skliautinės, ryškių spalvų arba padalintos į keletą gilių skęstančių juostų srautą, kurį dėl svorio turėdavo laikyti medinės ar marmurinės sijos, išdailintos pačiais įmantriausiais būdais: reljefiškuoju stucco darbu, auksu, dramblio kaulo dirbiniais ar paauksuotais bronziniais lakštais.
Romėnų stiliaus lempos (lucerna) buvo paprastas gaminys. Tai buvo paprastas indas, kuriame buvo aliejus arba ištirpinti taukai su laisvu siulu, kuris buvo kaip dagtis. Šviesa, kurią suteikė nešiojamos lempos, buvo nešvari, blanki, neryški. Jie nenaudojo stiklo, liepsnai apsaugoti, priedengti. Kai kurios lempos buvo taisomos prie stovų, stalų.
Apšvietimui viešose patalpose buvo naudojamos lempos aukštais stovais, panašios į modernias lempas. Jos buvo ne tik statomos tam tikrose vietose, bet ir kabinamos, o jų aukštį buvo galima keisti. Pastatomų lempų pavadinimas candelabra įrodo, jog jų pirminė paskirtis buvo laikyti vašką ar žvakių taukus (candelae). Tokias žvakes galėjo turėti tik turtingųjų namai.
Senovės Romos baldų stilius atgimė, kaip įkvėpimas 18-19a ir susiformavo, kaip naujas klasikinis interjero stilius, būdingas būtent tam laikotrpiui.
Romos baldų stiliaus istorija – tai pačios Romos imperijos istorija. Iš pradžių romėnai kopijavę senovės graikų ir Egipto baldų stilius, vėliau ėmė patys kurti ir taikyti, tai ką jau buvo išmokę ir perėmę iš kitų, ir tai juos padarė stiprius ir išskirtinius, o jų stilių – vieną įdomiausių ir paslaptingiausių šių dienų žmogui…
