Romėniškasis suoliukas nuo stalo skiriasi tik tuo, kad ant suoliuko gali sedėti daugiau nei vienas asmuo. Juos naudojo senatorius kurijoje, teisėjai teisme, bei berniukai mokykloje. Specialiosios formos sella stalas (sella curulis), kuri atliko kėdės funkcija, turėjo dramblio kaulo kojas. Ši kėdė buvo nešiojama iš vienos vietos į kitą, todėl primimė stovyklavietės kėdę.
Solium – tai romėnų stiliaus tiesi, aukštą nugarėlę turinti kėdė su tvirtomis, vientisomis atramomis rankoms. Ant šios kėdės sėdėdavo namų šeimininkas, priimdamas verslo svečius atriume. Tai buvo pirmas baldas, turintis sudėtingesnę konstrukciją, po primityviojo sella. Solium atrodė lyg butu pagamintas iš vientisos medienos trinkos ir buvo toks aukštas, kad buvo reikalingas net kojų suolelis.
Cathedra – tai buvo labai populiari ir patogi kėdė, kuri buvo be atramų rankoms, bet turėjo kreivalinijinę, nuožulnią atramą, kuri puikiai prisitaikė prie žmogaus nugaros. Tokią kėdę dažnai buvo galima sutikti retorikos mokyklose. Ji buvo vadinama dėstytojo, lektoriaus kėde. Dar tokių kėdžių būdavo galima aptikti ir turingos moters namuose; dėl nuožulnaus, patogaus atlošo, moteris joje ilsėdavosi, sutikdavo svečius, darydavosi makijažą.
Nei viena iš minėtų kėdžių neturėjo apmušalų, bet kad butų patogiau, romėnai naudojo pagalvėles, apdangalus, čia jie turėjo puikią galimybę pademonstruoti savo nagingumą, meistriškumą.
Medinės skrynios – sutvirtinos geležiniais vyriais, išpuoštos ornamentais ir bronzinėm spynom, buvo naudojamos, kaip drabužių spintos, beto jose buvo laikomi svarbūs dokumentai, pinigai ir brangenybės, bei kitas turtas. Panašios medinės skrynios (arcae) buvo naudojamos juvelyriniams dirbiniams ir dažnai jos budavo gaminamos netgi iš sidabro ar aukso. Šios skrynios buvo žymiai stipresnės ir patvaresnės, nei įprastinės, todėl namų šeimininkai jose laikydavo pinigus. Stipriosios dėžės buvo gaminamos tokios patvarios, didelės ir sunkios, kad jų negalėjo įveikti jokia jėga, o pakelti ir išnešti buvo beveik neįmanoma. Kaip atsargumo priemonė, jos kartais buvo rišamos grandine prie grindų.
Medinės spintelės su durimis (armaria) buvo pradėtos naudoti vėlyvuoju romėnų istorijos laikotarpiu. Jos buvo padalintos į atskirus skyrius, sekcijas ir buvo lanksčiai sutvirtintos vyriais, spynomis. Bibliotekoje budavo daugybė tokių spintelių, nes jos apsaugodavo knygas nuo graužikų ir žmonių, beto jose laikydavo mirties kaukės vašką. Nors tuo metu ir stigo stiklo spintelių ir vitrinų gamybai, bet romėnai jau turėjo baldo, skirto knygoms laikyti ir ne tik, analogą, kuris buvo puikiai dekoruotas.
Nors romėnų namai buvo nedideli ir paprasti, ir nebuvo stengiamasi sudaryti prabangos įspūdžio, bet vis dėlto, jų interjere viešpatavo sodrios geltona ir raudona spalvos, sienos buvo išdailintos arabeskomis, įmantriais, detaliais piešiniai, figūromis, peizažais. Kiek vėliau sienos buvo dengiamos plona marmuro plokšte, grindjuoste, kampais, na o praturtėjus spalvom ir auksu atsirado ir įspūdingi mozaikų darbai.
