Jonas Prapuolenis 1923 – 1928 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrajame skyriuje. Įsteigė Kaune privačią baldų dirbtuvę, kuri 1932 – 1934 m. funkcionavo kaip Švietimo ministerijos remiama mokymo studija.
1928 – 1939 m. laikotarpiu J. Prapuolenio kūrybą iš dalies veikė vakarų Europos meno tradicijos, kai formose buvo siekiama komplektiškai derinti konstruktyvumą ir modernumą su secesiniu puošeivingumu, būdingu būtų ir visuomeninių pastatų interjerams, baldams. J. Prapuolenis šiuo laikotarpiu baldus kūrė beveik vien tik privatiems užsakovams ir dėl to turėdavo atsižvelgti į jų skonį, pageidavimus.
Šio laikotarpio baldai gana masyvūs, funkcionalūs, konstruktyvių, griežtų, tiesių linijų arba apvalėjančių siluetų, gausiai išgaubti, aptakių formų.
Svarbesni to meto baldų pavyzdžiai: komplektas sukurtas dailininkui A. Galdikui (1929), baldai vaišėms (1929) – režisieriui A. Olekai, taip pat Karininkų ramovės gotikinės menės interjero detalės (lubos, buazerija, parketas, durys) ir baldai (1936). Ankstyvajame periode susiformavusius bruožus, kurių pagrindas – nacionalinių ir modernių elementų derinys, J. Prapuolenis plėtojo ir vėlesnėje kūryboje.
Dailininkas naudoja kiaurapjūves bei kitos technikos ornamentų kompozicijas, figūrines intarsijas. Jo baldų plokštumoje ornamentus sudaro įvairių krūmų ir medžių (alyvos, obels, šaltekšnio, beržo ir kt.) atplaišų intarsijos; neretos kaulo rago, vietinio parlamutro inkrustacijos. Nors baldai gerai suprojektuoti funkciniu požiūriu, bet dekoras ne visada glaudžiai siejasi su bendra kompozicija. Kai kuriuose minėto laikotarpio J. Prapuolenio darbuose vis dėlto į darnią jungtį susilieja modernumas ir liaudiškumas. Gaivių nacionalinių savybių po truputį atsiranda baldų konstrukcijos, formos ir dekoro sintezėje. Baldų komplektams J. Prapuolenis ieško lengvesnių konstrukcijų, kartais jungdamas plokštuminę ir rėminę sandarą. Palaipsniui forma, siluetas ir struktūra įgyja pagrindinę estetinę jėgą, o puošimas intarsijomis lieka tik antraeilis veiksnys.
