1940 – 1955 metais J.Prapuolenis sukūrė įdomius profesoriumo baldus – konstruktyvius, monumentalius ir liaudiškus. Šis komplektas buvo tarsi preliudija gausiai serijai baldų, kurių meninė išraiška komponuojama pagal aiškias liaudiškumo tradicijas.
Karo metais J. Prapuolenis dirbo nedaug. Šio laikotarpio jo padarytuose balduose jaučiama betarpiška jungtis su ankstesniais kūriniais, turėjusiais ryškų liaudiškų baldų konstrukcijos, formos , saikingos puošybos prioritetą. Pokario metų J. Prapuolenio darbai yra įvairesnės paskirties, negu pirmajame laikotarpyje. Dailininkui labiau pavyksta balduose pritaikyti liaudiškas tradicijas. Iš dalies keičiasi kūrybos metodas. Vietoj ankščiau įprastų projektinių eskizų dabar dažnam baldų komplektui arba visam interjero ansambliui daromi maketai, kai kada sudėtingesnėms baldų kompozicijoms – netgi natūralaus dydžio, iš pigios medžiagos. šiuo laikotarpiu J. Prapuolenis daug dėmesio pradėjo skirti medžiagų natūralioms savybėms – medienos diržingumui ir virpesiams, ūgių skalumui, kolorito atspalviams. Medžiagos būdavo parenkamos atsižvelgiant į baldų paskirtį. Tokia funkcinė medienos gradacija turėjo įtakos baldų meniniai išraiškai.
Tuo laikotarpiu J. Prapuolenio sukurti baldai yra konstruktyvūs, tvirti ir gana masyvūs. Pagrindinės konstrukcijų dalys pabrėžiamos, jos derinamos su forma, siluetu ir puošybos elementais. Kai kuriuose balduose aiškus monumentalumas neretai siejasi su jų paskirtimi. Tai būdinga ir Trakų pilies menei sukurtiems baldams. Toks funkcinis architektūros formų ir baldų meninės išraiškos ryšys interjerui teikia istorinės epochos nuotaiką, sudaro darnų ansamblį.
J. Prapuolenio baldų konstrukcijose ir formose racionaliai išnaudojamos liaudies meno savybės – jos kūrybiškai derinamos su medžiagų patvarumu bei faktūra, puošybos galimybėmis. Tai komplektams suteikia ryškų nacionalinį charakterį.
1956 – 1970 metais J. Prapuolenis atsideda vien kūrybai. Jis ne tik gamina baldus, bet daug laiko skiria ir baldų konstrukcijų, formų paieškoms, eksperimentams, liaudies meno studijoms.
Jis ištikimas ankstesnėms savo darbo tradicijoms, tačiau kartu įsitikina , kad baldų ir interjero menas turi būti saikingas, paprastas, kad vien linijomis, darnia plokštumų architektonika balduose galima išgauti daug patrauklių grožio niuansų, pagaminti baldus, visapusiškai pritaikytus praktinėms ir estetinėms funkcijoms. Šiuo laikotarpiu J. Prapuolenis atsisako anksčiau mėgto monumentalumo. Jo darbuose nuosekliai pradeda ryškėti formų ir silueto grakštumas, lengvumas, natūralios medienos savybės. Daugiau dėmesio skiriama organiškam harmoningam baldų deriniui su dekoratyvine tekstile – baldų apmušalams, grindų kilimams.
1960 – 1970 metais J. Prapuoleniui buvo patys brandžiausi ir kūrybingiausi. Vienu metu J. Prapuolenis kurdavo keletą baldų komplektų. Kartu su unikaliais baldų komplektais jis projektuodavo ir jų grupes, skirtas serijinei gamybai. Vieni baldai pasižymėdavo subtilia linijų harmonija, formų plastiškumu, visapusiškai atskleisdavo medienos dekoratyvumą ir tobulą jų autoriaus techniką. Kitiems baldams buvo būdingas gamybos paprastumas, jie itin originalūs, lakoniškų formų.
Tolydžio J. Prapuolenio baldai keitėsi nuo sunkių formų iki lengvesnių, grakštesnių. Baldų išraiška priklausė nuo paskirties. Visuomeninių interjerų baldai sunkesni, paprastesnių formų, vaikų kambario komplektai dvelkė žaismingumu, svetainės – puošnumu, solidumu. Atitinkamai buvo parenkama ir mediena: kabinetams, reprezentacinėms patalpoms tiko ąžuolas, svetainėms, miegamiesiems – klevas, beržas, vasarvietės – pušis, eglė, liepa. J. Prapuolenis ne kopijavo lietuvių liaudies baldų stilių, tik panaudojo atskirus jų elementus ir puošybos motyvus. Baldų dailininko darbai pasižymėjo aiškia, funkcionalia konstrukcija, neperkrauta, išraiškinga forma, santūriu ir tinkamai parinktu dekoru. Menininkas dalyvavo beveik visose to meto respublikinėse ir sąjunginėse parodose.
1961 – 1975 m. dėl išaugusių statybų šiuo laikotarpiu ypač padidėjo pagrindinių medžio dirbinių – baldų paklausa. Medžio dirbiniai buvo gaminami medžio apdirbimo kombinatuose ir baldų fabrikuose, kurie veikė visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Masinės ir serijinės gamybos baldų projektavimu užsiėmė dar 1957 m. Vilniuje įsteigtas baldų projektavimo ir konstravimo biuras.
Tačiau, bene vienintelis, užsiėmęs unikalių baldų kūryba buvo Jonas Prapuolenis
(1900 – 1980). Dailininkas kaip ir anksčiau kūrė liaudiškos stilistikos baldus, kuo toliau, tuo labiau atitrūkdamas nuo tiesioginių liaudies baldų citatų. Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą. Tik tam tikros užuominos (liaudies baldus primenančios atkaltės, stalo konstrukcija, bendros proporcijos) siejo šio laikotarpio baldus su liaudies prototipais. Savo sugebėjimus dailininkas turėjo progos įrodyti, kurdamas visuomeninės paskirties baldus (karčiamos liaudies buities muziejuje baldai Rumšiškėse, 1975).
1976 – 1990 metais unikalus medžio dirbiniai – baldai beveik išnyko iš parodų salių, išskyrus pavienius bandymus kurti šios rūšies dirbinius ir bandyti jiems suteikti autoriaus stiliaus individualumo.
