Baroko baldai
Baroko ir rokoko baldai išsiskyrė ne tik savo dekoru, tuo laiku išsiskyrė keletas meistrų visoje Vakarų Europoje, kurie ne tik sukūrė atskirus baldus, bet prisidėjo prie jau easmų baldų transformavimo, jų tobulinimo. Baroko ir rokomo periodu savo kūrybiniu braižu išsiskiaria šios amatininkų dirbtuvės: Čipendeilio (Anglija), Churrigueros (Ispanija) ir Boullio (Prancūzija).
Čipendeilio stilius – tai apie 1750 metus atsiradęs anglų baldų stilius. Pavadintas anglų baldininkystės meistro Thomo Chippendale (1718 – 1799) vardu. Jis 1754 metais išleido knygą „The gentemente and cabinet makers director“ („Džentelmeno ir baldžiaus vadovas“) pavyzdžių knygą baldžiams. Čipendielio stilius yra anglų baroko ir prancūzų rokoko mišinys. Šio meistro darbai pasižymėjo praktiškumu, patogumu, lengvumu, lanksčių siluetų, daryti iš riešutmedžio ir raudonmeždio. Jis pirmasis iš meistrų Anglijoje pradėjo naudoti raudonmedį, bei puošti baldus egzotiškos medienos, dramblio kaulo intarsijom, aplikė ir auksinimu. Dekore itin populiari medžiaga buvo mahagonis.
Čurigeno stilius – buvo paplitęs Ispanijoje, Portugalijoje ir Pietų Amerikoje baroko architektūors ir ornamentikos stilius. Vadinamas pagal architekto Jose Churriguera pavardę. Būdinga perdėtai gausi ornamentika, nepaisoma jokių taisyklių, labai daug panašumų su platersko stiliumi. Vertingiausi šio stiliaus kūriniai mediniai drožinėti, turtingai dekoruoti retabulai. (Platersko – iš pr. kalbos išvertus peatersco reiškia auksakalį, juvelyrą, stilius vyravo XV amžiuje Ispanijoje. Tai architektūros stilius, kuriam būdinga perkrautos detales, smulkumas. Šiame stiliuje susipina antikos, vėlyvosios gotikos ir mudaharų stilius. Pastariesiems būdingos šios maurų detalės ir elementai: pasaginės arkos, stiuko ornamentika, majolikos plytelės. Visi šie elementai perimami baroko meistų).
Boull‘io stilius – baroko stiliaus baldai Prancūzijoje kurti maždaug XVII – XVIII amžiaus vidurio. Olandų kilmės karaliaus Liudviko XIV rūmų baldininko Charles‘o Andre Boull‘io (1642 – 1732) ir jo keturių sūnų. Jie kūrė masyvių proporcijų, neįmantrių, tiesių linijų spintas, komodas, skrynias, stalus, laikrodžių rėmus. Baldai buvo gausiai dekoruoti, puošti raudonmedžio, juodmedžio ir rausvojo medžio intarsijom, pikė ir marketri technika. Ornamentikoje vyravo vynuogių kekės, lapai vaisiai, augalų girliandos.
Baroko ir rokoko periodu meistrai ne tik tobulino esamus ir vartotojams žinomus baldus, bet sukūrė ir keletą naujų baldų, būdingų tik tam periodui.
Banketė – (pr. kalbos žodis banquette). Tai nedidelis minkštasuolis. Lengva su stačiakampe pasoste ir keturiomis ar daugiau įvairių formų kojomis, dažnai su pakoja. Daryta iš įvairios medienos, kuri dažyta baltai, lakuota, auksuota, dekoruota drožyba, vinutėmis, pastotė traukta apmušalais bei puošta kutais. Statyta pasieniais priimamajame, pokylių salęse. Atsirado baroko pirmuoju laikotarpiu apie XVIII a. vidurį, ypatingai paplito Prancūzijoje rokoko periodu. Rokoko periodo banketė.
