Baldai tai – kilnojamieji patalpų apstatomieji daiktai. Pagal paskirtį baldai skirstomi į:
- Sėdimus ir gulimus (kėdė, suolas, lova)
- Dėžinius (spinta, skrynia, komoda)
- Plokštinius (stalas, pultas)
- Kartais pasitaiko ir mišrių baldų pagal jų paskirtį. Tokie baldai vadinami universaliais.
Baldai pagal konstrukciją skirstomi į dvi grupes:
- Karkasinius
- Korpusinius
Stalai ir staleliai sudaro atskirą grupę.
Iš antikinių baldų medinių, akmeninių ir bronzinių mažai kas tėra išlikę. Viduramžiais nereikliai tenkintasi universaliais baldais, pavyzdžiui skryniomis. Nuo XV amžiaus kylant buities kultūrai ima rastis meniškai apipavidalintų baldų, tarp jų naujas dirbinys – spinta, kuri iš dalies imituoja architektūrinius pavyzdžius ir puošiama gausia drožyba. Vietoje masyvių medinių konstrukcijų nuo XVII ažmiaus imta naudoti lengvesnes, kaip antai rėmų ir kamšalų konstrukcijos, bei pradėta faneruoti prasta mediena. Miestietiškos baldų kultūros pradžia siejama su XVIII amžiumi anglų Čipendeilio stiliumi. Vėliau šias kuklias ir patogias formas atgaivino bydermejerio stilius. Rankų darbo baldai vyravo iki 19 amžiaus pradžios.
Baldus gamina baldžiai, o amatas vadinasi baldininkyste. Baldai daugiausiai gaminami iš medienos, rečiau liejami iš metalo (Graikija, Etrurijoje, Romoje, Liudviko XIV baldai), kalami iš marmuro (senovės Graikija ir Roma). Vartota oda, audiniai, metalinės spyruoklės, įvairūs užpildai minkštoms dalims (ašutai, vata, vilna). Baldų dalys buvo jungiamos sunėrimo būdu, tvirtinamos tašais, medsraigčiais, varžtais, klijuojamos. Mediniai paviršiai dažomi, lakuojami, vaškuojami ir poliruojami, apklijuojami kietmedžio ar brangmedžio fanera, auksuojami, profiliuojami, dekoruojami apkaustais, dramblio kaulo plokštelėmis, furnitūra, inkrustuojami, kiaurapjūviu, reljefine drožyba ir raižyba.
