Gotikos grožis
Gotika suklestėjo tose šalyse, kuriose vyravo katalikiškoji bažnyčia. Grakščios vertikalios ir lenktos kulto architektūros linijos, arkos, iš akmens iškaltos pailgintos ekspresyvių formų skulptūros statinio kompozicijai teikė dinamiškumo, lengvumo. Grožio siekta ir gerai apskaičiuotu pastato dalių subalansavimu, jų geometrija. 113 pav. pažymėtos gotikinės bažnyčios fasado proporcijos bei architektūrinių masių santykiai. Išorinis pastato kontūras – tikslus kvadratas, fasadą padalijus į tris lygias dalis dalijimo taškai atitinka iškiliąsias kontraforsų ir kitų statinio dalių dalis.
Dailėje, palyginti su Bizantijos ir romaninio stiliaus sąlygiškai traktuotais kūriniais, sustiprėjo realistinės tendencijos: atsisakyta romaninio statiškumo, šventieji vaizduoti tikroviškesni, atsirado išraiškingų judesių ir elegancijos. Figūros dažnai vaizduotos dinamiškos, jų linijos primena į viršų ištęstą S raidę.
Vaizduojamoji dailė, visų pirma tapyba ir skulptūra, atliko ne tik architektūros puošybos funkciją, bet ir paprastam žmogui buvo kaip enciklopedija: atėjęs į kulto pastatą, skulptūros ir tapybos darbuose kiekvienas galėjo matyti ir nesunkiai suprasti pasaulio kūrimo vaizdus, Kristaus pamokymus ir kančias, šventųjų gyvenimą, biblinius siužetus, legendų personažus, fantastines būtybes, nežemiškas pabaisas, taip pat kasdieninį gyvenimą, gana realistiškai perteiktus augalijos motyvus. Gretinant fantastinį ir realistinį vaizdą kurtas kontrastas puošyboje. Altoriaus paveiksluose – šventųjų, kuriems skirta šventovė, gyvenimo vaizdai.
Karkasinė gotikinių pastatų konstrukcija panaikino romaninei architektūrai būdingas dideles sienų plokštumas, kartu apribodama sienų tapybos galimybes, tačiau atverdama didžiules langų ertmes, kuriose paplito kita tapybos rūšis – vitražas. Vaizdai ant stiklo paprastai turėjo savo vietą ir tematiką. Fasado centrinis, dažniausiai apvalus langas vadinamas gotikine rože. Laikui bėgant spalvotąjį stiklą iš dalies pakeitė tapyba ant stiklo. Spalvotasis stiklas ne tik papuošė interjerą ryškiomis spalvomis, bet ir padėjo sukurti bažnyčiose savitą nuotaiką, kuri neretai tokia įtaigi, kad vadinama nežemiška.
