Monarchdizainas

Ankstyvajame romaninio meno laikotarpyje svarbiausias vaidmuo dekoruo­jant pastatus teko sienų tapybai. Vėliau, nuo XI a. pr, kai skliautai ir sienos tapo sudėtingesnės konfigūracijos, atsirado monumentalūs reljefai, puošę portalus, o dažnai ir visą fasadinę sieną. Interjere skulptūrinis reljefas buvo organiškai susijęs su siena. Naudota dekoratyvinio klojimo apdaila, spalvotų medžiagų inkrustacijos, raižyti sienos paviršiaus raštai, apdailos plokštelės apjuosiamos apvadais – skiedinio ir grūstų čerpių mišiniu. Ornamentais puošti skliautai, arkos, archivoltai.

Vietinis akmuo, pagrindinė statybinė medžiaga, derėjo su žeme ir augalijos žaluma.

LIETUVA. X-XIII a. lietuviai tebebuvo pagonys. Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė. Lietuvos žemės atkreipė kaimynų dėmesį, o nepriklausymas krikščioniškajai Europai buvo gera dingstis vokiečių ordinams siekti jas užkariauti. Vyko kovos ir su slavais, skandinavais. Priešų puolimai vertė Lietuvos kunigaikščius jungtis, o pirmoje XIII a. pusėje su­siformavo Lietuvos valstybė. Būtinybė apsiginti nuo priešų atitinkamai veikė statybas.

Lietuvos architektūra romaninėje epochoje išgyveno pereinamąjį laikotarpį: piliakalnius, medinius įtvirtinimus ir pilis pakeitė mūrinės pilys.

Pagal statybinių medžiagų panaudojimą architektūrą įprasta skirstyti į medinę ir mūri­nę (akmens, plytų, mišrią), o Lietuvos piliakalnių gausa, kurių įrenginėjimo tradicija siekia I tūkstantm. pr. Kr. vidurį, sudaro atskirą šaką – žemės architektūrą.

Piliakalniais vadinamose kalvose įtvirtintos gyven­vietės. Daugelis jų tapo tiek medinių, tiek mūrinių pi­lių architektūros kūrimo pagrindu. Lietuvoje žinoma apie 700 piliakalnių. Tai ypač gražūs ir svarbūs archeo­logijos paminklai, paplitę visame krašte, darniai įsiliejantys į gamtovaizdį.

X-XI a. prie kai kurių piliakalnių ir kunigaikščių pilių pradėjo telktis gyventojai, daugiausia atsiskyrę nuo žemdirbystės amatininkai ir pirkliai. Plėtojantis prekybai ir amatams formavosi nauji gyvenvietės tipai – miestai. Žmonės gyventi rinkdavosi tokią vietą, kuri geriausiai atitik­davo jų gynybinius ir buitinius poreikius. Pasirinkimą daugiausia nulemdavo gamtiniai vietovės ypatumai, natūralios statybinės medžiagos (miško medžiaga, akmuo, molis, smėlis), žemės ko­kybė, prekybos kelių buvimas, vandens telkiniai – jūra, ežerai, upės.