Romos Respublika, dar žinoma kaip Romos imperija, iš tiesų gali buti vadinama mūsų dabartinės civilizacijos atsiradimo lopšiu. Dauguma šiandieninių įstatymų, meno pamatų, literatūros srovių ir netgi kalbų yra siejama būtent su Romos imperija. Neišimtis ir baldų stiliai.
Kokie buvo romėnų namai? Kai kurie turėjo didelius ir prabangius namus, o kai kurie tik viena kambarį. Vargingiausiesji Romos gyventojai gyveno tiesiog ant grindų, kur galėjo lengvai susikurti laužą. Net ir pasiturinys romėnai neturėjo daug baldų…Jie mėgo savo namuose baldus išdėstyti retai, neapkraunant erdvės, vertino erdvę ir paprastumą. Namus gražino dekoruodami ir derindami tokius elementus, kaip mozaikos, freskos, vandens telkinių elementus ir kitas interjero detales, tačiau kai kurie baldai ir daiktai vis dėlto turėjo savo vertę ir buvo labai elegantiški, pagaminti meistriškai ir iš aukštos kokybės medžiagų. Senovės romėnų piešiniai, išlikę balduose, freskose ir kituose meno kūriniuose leidžia tiksliai atkurti ir išnagrinėti romėnų stiliaus ypatybes.
Dauguma šiandieninių baldų romėnams buvo visiškai nežinomi. Romėnų namų sienų nepuošė veidrodžiai, jie neturėjo rašomųjų, virtuvinių stalų, spintelių drabužiams ar smulkiems daiktams laikyti, nenaudojo stiklo durelėse, kad parodyti vertingus daiktus, stalo reikmenis, knygas, neturėjo apmušalų, kabyklų.
Pagrindiniai ir labiausiai vertinami baldai ir daiktai senovės romėnų namuose buvo gaminami iš medžio, metalo, marmuro. Tai įvairios sofos, kušetės arba lovos, dar vadinamos lectus, kėdės, suoliukai ir lempos, taip pat namų apstatyme dalyvavo ir skrynios, medinės spintelės, indai, skirti žarijoms laikyti, vandens laikrodžiai.
Lectus – svarbiausias baldas romėnų namuose, buvo naudojama tiek miegui, poilsiui, tiek sėdėjimui, valgymui. Ši lova buvo medinės konstrukcijos (medinio rėmo) baldas, kuriame čiužinys buvo tvirtinamas odiniais diržais. Čiužiniai buvo gaminami iš šiaudų, o kiek vėliau iš vilnos, plunksnų. Keletas lectus pavadinimų:
lectus cubicularis – aukšta, plati lova, skirta miegojimui;
lectus discubitorius – stalas–lova, kuriame romenams buvo patiekiamas maistas, kol žmogus dar gulėdavo;
lectus lucubratorius – lova, skirta studijuojantiems (mokymuisi);
lectus funebris arba emortualis – lova, kurioje gulėdavo arba buvo išnešamas miręs žmogus.
Viename, o kartais ir abiejuose šios lovos galuose būdavo tvirtinamos atramos, o atlošas (nugarėlė) primimė senovinę sofą, kušetę. Ji turėjo galvūgalio lentą, pagalvėles, užtiesalą. Kojos buvo labai dailiai dekoruotos dramblio kaulu, vėžlio kiautu ar brangiaisiais metalais, na o atraminiai rėmai pagaminti iš sidabro. Užtiesalai buvo gaminami iš geriausios kokybės audinių, nudažytų žvilgančiom, sodriom spalvom ir padailintom auksinėm detalėm. Nors lectus buvo naudojamas, kaip poilsio ir erdvės apjungimo, visuomeninimo baldas, bet vėliau, jis tapo romėnų miegamojo baldu.
Kai kuriuose Pompėjos miegamuosiuose kambariuose trūko rėminių konstrukcijų, todėl čiužinys buvo dedamas, ant šiek tiek nuo žemės pakeltų atramų.
Miegojimui skirtos lovos buvo panašios į kušetes, jos dar vadinamos sofomis, tik jos buvo tokios didelės ir aukštos, kad kartais, norint atsigulti reikėdavo net suolelio ar nešiojamo laiptelio.
Romėnų bibliotekose taip pat buvo naudojama lectus lova – sofa. Ant jos sėdėdami žmonės skaitė, dešiniąja ranka rašė. Na, o valgomuosiuose kambariuose lectus turėjo konkrečią ir pastovią vietą.
